Iris Pauline

 Žemaūgiai violetiniai irisiukai 'Pauline' auginami taip pat kaip ir visi tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata).

Tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) Pauline

Geriausiai auga saulėje arba daliniame pavėsyje gerai nusausintoje dirvoje. Ištvermingi, noriai dauginasi, bet ne per greitai.

Tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) Pauline tarp kupstinių šluotsmilgių (Deschampsia cespitosa) Tardiflora

Žiedai ant 10-15 cm stiebų gali pasirodyti vasario mėnesį, jei nebuvo įšalo, bet dažniausiai žydi kovo-balandžio mėnesiais.

Tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) Pauline

Kartais žydi po snieguolių ir botaninių krokų, kartais kartu, jei pavasaris ankstyvas ir karštas.

Tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) Pauline, krokai Prins Claus

Rekomenduojama svogūnėlius iškasti kas 3-4 metus, nes sutankėja.

Svogūninių gėlių sodinimas šlaite

 2024 metų ilgas šiltas ruduo leido sodinti pavasarį žydinčius svogūninius augalus net gruodžio mėnesį. Dar galima sakyti, kad neleido laiku pasodinti, nes spalio pradžioje sodinti krokai ir tulpės sudygo per anksti.

Apie rudeninį svogūninių sodinimą rašiau čia, čia ir čia.

Dabar apie sodinimą labai stačiame šlaite.

Svogūninių sodinimas šlaite

Kad kalnas nenuslinktų, jis turi būti iš molio arba sutvirtintas medžių šaknimis. Tokį sunku kasinėti ir prižiūrėti. Svogūnines geriau rinktis botanines rūšis ir jų veisles, kurių nereikia kasmet iškasinėti.

Botaninių tulpių mišinys (kairėje), Tulipa whittallii (dešinėje) 

Nuožulniame šlaite velėną galima išpjauti kryžmai ar H formos, atversti kampus, po jais sudėti svogūnėlius ir užversti atgal. Bet ne visada žolė lengvai pasikelia, jei ji pati seniai išaugusi, ne naujai užsėta ant užvežtos žemės. Tokiu atveju kertami grioveliai aštriausiais įrankiais kokius turime.

Smulkiasvogūnių sodinimas šlaite

Jei pavyksta praplatinti, įberiame geros žemės ir sudedame svogūnėlius. Velėnos kraštus suglaudžiame ir suminame ar suplojame.

Jei šlaitas apsodintas daugiametėmis, jas nupjauname prieš svogūninių sodinimą, nes sunku dirbti, kai veliasi negyva antžeminė dalis.

Kalninių viksvų (Carex montana) Rauhreif kirpimas šlaite

Kai reikia sodinti didesniais tarpais, tada praverčia sodininko peilis.

Krokų sodinimas šlaite

Su Gardenos piktžolių ravėtuvu padaromos gražios duobutės svogūnėliams

Iris Clairette

 Dar vienas žydras anksti pavasarį žydintis mažylis. Nors siauresniais vainiklapiais nei vilkdalgis 'Alida', bet labiau patraukia praeivių akį.

Tinklinis vilkdalgis (Iris reticulata) Clairette

Viešame gėlyne taip gundė ir viliojo, kad per ketverius metus kažkas žydinčius su svogūnėliais išsinešė visus 100 vienetų.

Vilkdalgių (Iris reticulata) 'Clairette' ,,ežerėliai" pasodinti tarp rasakilų (Alchemilla fissa), kurios greitai paslepia peržydėjusias pavasarines svogūnines gėles ir vasarą suauga į vientisą žalią pievą:

Iris reticulata Clairette, Alchemilla fissa

Ką mato bitės, o mes tik atplėšę viršutinį tinklinio vilkdalgio vainiklapį:

Tinklinis vilkdalgis (Iris reticulata) Clairette

Tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) žydi kartais vasario, kovo ar balandžio mėnesiais, priklauso ar buvo žiemą įšalas ir kada jo neliko.

Tinklinis vilkdalgis (Iris reticulata) Clairette

Gyvūnai neėda, vabzdžiai nepuola, nebent puvinys, jei vilkdalgiai pasodinti netinkamoje vietoje.

Iris Alida

 Šviesios mėlynos spalvos, tarsi maišytos su pienu, anksti pavasarį žydintys vilkdalgiai 'Alida' vadinami tinkliniais (Iris reticulata). Bet 'Alida' yra populiariųjų svogūninių vilkdalgių 'Harmony' sportas, o 'Harmony' yra baltadryžių (Iris histrioides) ir tinklinių vilkdalgių (Iris reticulata) hibridas.

Tinklinis vilkdalgis (Iris reticulata) Alida

Dangaus žydrumo žiedlapiai puošti tamsiai mėlynomis juostomis, geltonomis ir baltomis dėmėmis.

Tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) Alida

Priskiriami 5 atšiaurumo zonai, kaip ir daugelis pavasarį žydinčių žemaūgių svogūninių vilkdalgių.

Aukštis 10-15 cm. Žydi nutirpus sniegui, pradžioje pasirodo žiedai be lapų, vėliau išauga siauri ilgi keturbriauniai stati lapai.

Tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) Alida

Svogūnėliai sodinami rudenį 6-8 cm gylyje laidžioje dirvoje saulėtoje vietoje.

Ši veislė gana atspari ir noriai dauginasi, švelniai kvepia.

Tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) Alida

Gali ilgai augti vienoje vietoje, jei vasarą neužmirksta.

Botaninės tulpės Lucca

 Ryški botaninė (15 grupės) tulpė. Kai išsiskleidžia, žiedo vidus geltonas su juodo šokolado centru.

Tulipa botanical 'Lucca'

Geriau sodinti arčiau tako ir žiūrėti į žiedus iš viršaus, nes tolumoje nesimatys to žavaus ,,deserto".

Tulipa botanical 'Lucca'

15-20 cm aukščio daugiažiedė, iš vieno svogūnėlio pakaitomis pasirodo daug žiedų, bet ne puokštėmis.

Tulipa 'Lucca'

Užtenka pasodinti vieną kartą, nereikia vasarai iškasinėti, puikiai natūralizuojasi. Bet žydėjimo laikas sutampa su kiaulpienių, tad pasodinus pievoje gali prapulti.

Senstant žiedlapių išorinė pusė rausvėja.

Ištvermingos žiemą, jei neužmirksta.

Botaninės tulpės 'Lucca'

Sodinamos kaip visos tulpės - trijų svogūnėlių gyliu vėlų rudenį, kai medžių lapai nukrinta, bet žemė dar neįšalusi.

Pelės su pelėnais svogūnėlius mėgsta kaip ir visų tulpių.

Botaninės tulpės 'Lucca'

Vakare ar apniukusią dieną susiskleidžia, tampa mažiau matomais žalsvai gelsvais lašo formos žiedais.

Laetiporus cincinnatus

 Geltonpinčių yra ne viena rūšis, tik neradau jų vardų lietuvių kalba. Ir pačių geltonpinčių daugiausiai radau tik valgomųjų (Laetiporus sulphureus), apie jas rašiau:

https://gilesmedis.blogspot.com/2024/02/valgomoji-geltonpinte-laetiporus.html

https://gilesmedis.blogspot.com/2024/02/visciuku-medziokle-parke.html

Bet 2024 m. vasarą aptikau ir kitą rūšį: Laetiporus cincinnatus.

Laetiporus cincinnatus

Ji nuo geltonosios skiriasi porų spalva.

Anglakalbiai Laetiporus sulphureus vadina 'chicken of the woods', o Laetiporus cincinnatus - 'white chicken of the woods'.

Laetiporus cincinnatus, taip atrodė prieš parą

Valgomosios geltonpintės (Laetiporus sulphureus) sinonimas: geltonoji kempinė, tada Laetiporus cincinnatus būtų galima vadinti baltaja kempine.

Abiejų rūšių vaisiakūniai valgomi ir labai skanūs, auga dažniausiai ant kietmedžių. Radau ant ąžuolų, baltažiedžių robinijų (seniau vadintų akacijomis), tik vieną radau ant drebulės.

Laetiporus cincinnatus

Laetiporus sulphureus poros geltonos, todėl visa kempinė atrodo vienodai geltona. O Laetiporus cincinnatus poros baltos, bet dalis prie medžio yra geltona. Baltosios valgomosios geltonpintės skonis geresnis, valgomosios dalies daugiau, galima pjauti prie pat pagrindo.

Laetiporus cincinnatus

Valyti peiliu ir servetėle, neplauti, gaminti kaip ir geltonąją.

Laetiporus cincinnatus, apkepta svieste su prieskoniais

Taip atrodo augavietė po 5 dienų - dalis kempiniu nugrybauta, dalis naujų vaisiakūnių ataugo.

Laetiporus cincinnatus

Suvalgyk grybą - išgelbėk medį

 Kuo daugiau surinksime geltonpinčių, tuo mažiau medžių bus pažeista šių kempinių.

Ankstesni tekstai apie geltonpintes čia.

Iš geltonpinčių galima ruošti ne tik karštus, bet ir šaltus patiekalus.

Geltonpinčių ir karštai rūkytos skumbrės mišrainė su bazilikais ir majonezu

Salotoms geltonpintes apkepiname ir nugariname sausiau.

Svieste apkeptos valgomosios geltonpintės (Laetiporus sulphureus)

Barstome druska, prieskoniais, maišome su mėgiamais produktais.

Bazelių (Basella alba) suktinukai su geltonpintėmis

Vietoje bazelių galima naudoti špinatų ar salotų lapus.

Parazitas lėkštėje

 Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus) panaši tiek į grybą, tiek į vištieną, tad maistui ruošiama panašiai.

Kiaušinienė su geltonpinte 

Kaip geltonpintė atrodo medyje: https://gilesmedis.blogspot.com/2024/02/valgomoji-geltonpinte-laetiporus.html

ir kuri geltonpintės vieta valgoma: https://gilesmedis.blogspot.com/2024/02/visciuku-medziokle-parke.html

Svieste apkeptos geltonpintės su trupučiu grietinės

Kadangi gerai geria vandenį, geltonpintės neplauname ir nemirkome, tik nubraukiame nešvarumus sausa servetėle.

Valgomosios geltonpintės (Laetiporus sulphureus)

Jaunas, žliugsinčias po lietaus geltonpintes pradžioje nugariname keptuvėje, vėliau ruošiame ką sumanėme.

Apkeptos nugarintos geltonpintės užpiltos kiaušinių-miltų plakiniu

Tinka prie pagrindinių patiekalų.

Geltonpintė su pomidorų padažu

Amsonijos (Amsonia)

 Amsonia pavadinta Amerikos gydytojo Johno Amsono garbei.

Lietuvos kalbininkai sugalvojo Amsonia tabernaemontana vadinti amerikiniu dirktu. Viliuosi, gal neprigis toks šiurkštus vardas šiai švelniomis žydromis žvaigždutėmis žydinčiai daugiametei.

Amsonia tabernaemontana

Yra keliolika amsonijų rūšių, bet anglakalbiai visas vadina 'blue star'.

Daugiausiai amsonijų rūšių auga Šiaurės Amerikoje, viena rūšis (A.elliptica) - Rytų Azijoje ir dar viena (A.orientalis) - rytinėje Viduržemio jūros dalyje.

Dabar rašysiu apie Amsonia tabernaemontana, kurios lapai kaip gluosnio. Kilusi iš JAV pietryčių, tad vadinama 'eastern bluestar'. Natūraliai auga upelių pakrantėse, pamiškėse, drėgnose pievose. Ši amsonija itin atspari šalčiui, gali augti 3 zonoje.

Amsonia tabernaemontana

Anksti pavasarį pasirodo stiebai, kurie rūšinio augalo yra tamsiai mėlyni, vėliau pažaliuoja. Savo aukštį pasiekia gana greitai, tad lengva derinti gėlyne. Daliniame pavėsyje amsonijos užauga aukštesnės, gali siekti 1 metrą. Saulėkaitoje, derlingoje drėgnoje dirvoje po 5 metų statūs stiebai užauga apie 80-90 cm aukščio ir panašaus pločio.

Amsonia tabernaemontana

Amsonijos žydi apie mėnesį pavasario pabaigoje - vasaros pradžioje. Po žydėjimo galima stiebus nukirpti iki pusės, tada greičiau krūmysis ir nenulinks nuo ankščių svorio rudenį.

Pažeisti lapai ir stiebai išskiria odą dirginančias pieniškas toksiškas sultis. Gal todėl amsonijų neėda stirnos, kiškiai ir šliužai.

Amsonijos gražios visus metus - tiek dygstantys stiebai pavasarį, tiek žydėjimo metu, tiek rudenį įgavę auksinę spalvą. Norint dekoracijos žiemą, galima nekirpti stiebų rudenį, jie papilkėja, bet išlaiko sniego svorį. Sėklų ankštys gražios iki pavasario.

Amsonia tabernaemontana

Dauginti skirstant kerą anksti pavasarį arba rudens pradžioje. Tai gana sunku, nes šaknys kietai susipynę. Savaiminių sėjinukų nepastebėjau, nors rašo, kad lengvai sėjasi.

Kitų rūšių ir veislių amsonijų atsparumas šalčiui skiriasi.

Medis, kurio nėra

 Tiksliau, medis pasodintas ir auga, bet tokios veislės neranda Google paieška ir nėra žinynuose.

Juodasis beržas (Betula nigra) rudenį

Pirktas juodasis beržas (Betula nigra) 'Pendula' panašiausias į juodojo beržo veislę 'Summer Cascade', galbūt pavadinimas pasimetė medelyne.

Kad ir kaip vadinasi, medis auga gerai, atrodo puikiai, nebijo nei užmirkimo nei sausrų.

Juodasis beržas (Betula nigra) pavasarį

Kitaip nei rūšinis juodasis beržas, šis svyrantis kerojasi daug lėčiau, tad tinka mažesnėms erdvėms.

2-3 metrus pasiekia 10 metų amžiaus, suaugęs gali siekti 6-8 m.

Žievė graži kaip ir rūšinio beržo.

Juodasis beržas (Betula nigra) pavasario pradžioje

Visos šakos, taip pat ir viršutinės, linksta arkomis į šonus. Apgenėjus apatines šakas galima pasidaryti nedidelę pavėsinę ar slėptuvę.

Juodasis beržas (Betula nigra) galbūt 'Summer Cascade'

Dar apie juoduosius beržus: https://gilesmedis.blogspot.com/2024/03/juodasis-berzas-betula-nigra.html

Juodasis beržas (Betula nigra)

 Juodasis beržas anglakalbių vadinamas: river birch, red birch, black birch.

Sinonimas: Betula rubra

Tėvynė: Šiaurės Amerikos pietrytinė dalis

4 atsparumo zona

Aukštis: 15-25 m

Juodasis beržas (Betula nigra)

Projektuojant parką reikėjo parinkti drėgmei atsparius medžius, nes vieta labai šlapia žiemą, gana ilgai laikosi vanduo.

Juodieji beržai auga upių slėniuose ir pelkėtose vietose, tad tiko.

Auga greitai. Šis juodasis beržas pasodintas 2016 m. 150 cm aukščio iš C10 talpos vazono, 2020 m. jau atrodė taip: 

Juodasis beržas (Betula nigra)

Po poros metų paaugo ne tik į viršų, bet ir į plotį: 

Juodasis beržas (Betula nigra)

Lapai ryškiai žali, žvilgantys, apatinė pusė šviesesnė, balsvai plaukuota. Rudenį lapai geltoni.

Juodasis beržas (Betula nigra)

Labai graži juodųjų beržų pasišiaušusi liemens žievė, besilupanti didelėmis skiautėmis.

Norint žieve gėrėtis ne tik žiemą, kol nedengia lapai, galima apgenėti apatines šakas.

Juodasis beržas (Betula nigra)