Viendienė (Hemerocallis) Tiger Blood

 Labai ryški viendienė dideliais, plačiais žiedais.

Viendienė (Hemerocallis) Tiger Blood

Vasaržalė, todėl lengva auginti.

Kompaktiška, užauga iki 65 cm aukščio.

Kartais besiskleidžiant žiedui tamsūs raukti kraštai sukimba ir reikia juos atskirti.

Viendienė (Hemerocallis) Tiger Blood

Retkarčiais užaugina pusiau pilnavidurius žiedus.

Sodinti derlingoje humusingoje dirvoje, kuri išlaiko drėgmę, bet neužmirksta žiemą. Pakenčia ilgesnius nepalaistymus.

Viendienė (Hemerocallis) Tiger Blood

Šaknys sodinamos anksti pavasarį. Dauginamos, skirstomos, persodinamos pavasarį ir vasaros gale ar rudens pradžioje.

Viendienė (Hemerocallis) Tiger Blood

Rašo, kad žydi pakartotinai, bet nemačiau. Reiktų sodinti saulėtoje vietoje, kurios mažai turiu.

Lelija (Lilium) Lady Alice

 Ir kokiai tik rūšiai nepriskiria šios lelijų veislės. Galima rasti pavadintą rytine, tigrine, miškine, vamzdžiažiedės ar Henrio hibridu.

Lelija (Lilium) Lady Alice

Visgi patikimesni šaltiniai rašo, kad tai Henrio lelijos (Lilium henryi) hibridas. Iš įvairiais būdais kryžmintos botaninės rūšies išvesta lengvai auginama veislė.

Plonas ir lankstus stiebas sunkiai nulaiko didžiulius žiedus, todėl leliją geriau paremti. Pasodinus šalia krūmų ar medžių, Lady Alice pati grakščiai įsipins tarp šakų.

Viršuje Henrio lelija (Lilium henryi), apačioje du Lady Alice žiedai

Aukštis - 1,5 m, kartais užauga ir iki 2 m.

Tamsesni ir šviesesni oranžiniai žiedlapių atspalviai subtiliai pereina į kreminę baltą spalvą. Žiedai nukreipti žemyn, šiek tiek užriestais į viršų žiedlapiais primena turkišką kepurę, bet mažiau panašūs į tiurbaną nei Henrio lelija (Lilium henryi) Atgal išlinkę žiedlapiai pilnai atidengia labai ilgus žiedadulkėmis padengtus kuokelius.

Lelija (Lilium) Lady Alice šeivamedyje (Sambucus nigra) Black Lace

Žiedai maždaug 10-15 cm skersmens.

Kvapas panašus į liepų žiedų, subtilus, ne toks ryškus kaip rytinių lelijų.

Žydi liepos mėnesį, kartais rugpjūčio pradžioje. Gali augti saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje. Auginant saulėkaitoje neišlaiko tokios ryškios spalvos.

Lelija (Lilium) Lady Alice

Tinka skynimui. Galima auginti vazone, jei yra tinkama žiemojimui vieta.

Rašoma, kad atspari šalčiui, bet 4-je zonoje patariama žiemai mulčiuoti. Man kelios iššalo arba užmirko 5 zonoje, tad likusias vazonuose įnešinėju į neperšalančią patalpą.

Lelijų (Lilium) Lady Alice svogūnai

Sodinti į gerai drenuojamą dirvožemį, kuriame laikosi pastovi drėgmė, tačiau ne per didelė, kad svogūnai nesupūtų. Sodinamos giliau nei kitos lelijos (20-25 cm).

Žonkiliniai narcizai (Narcissus jonquilla) New Baby

 Norint pavasarį įvairovės gėlyne, tiks šie smulkučiai ryškūs narcizai.

Žonkiliniai narcizai (Narcissus jonquilla) New Baby

Gana nauja veislė 7-je narcizų grupėje.

Žydi vėlai, kartu su kiaulpienėmis, tad ne visur tiks.

Žydėjimo laikas priklauso nuo pavasario oro, jei ankstyvas ir labai karštas, tada pasirodys balandžio pabaigoje ir žydės visą gegužės mėnesį. Kartais dar žydi ir birželio pradžioje.

Žonkiliniai narcizai (Narcissus jonquilla) New Baby

Geltoni žiedai su ryškiomis baltomis žymėmis nuo išorinių žiedlapių galiukų. Gali pasitaikyti ir beveik ištisai geltoni žiedai.

Jei tinka sąlygos, formuoja sąžalynus. Žemaūgiai, apie 15-20 cm, bet prisitaiko prie aplinkinių augalų. Iš svogūnėlio išaugina iki 4 žiedynkočių. Maloniai kvepia.

Lapai labai siauri. Gali augti vėjuotose vietose, lietus neišlaužo smulkių žiedynų.

Žonkiliniai narcizai (Narcissus jonquilla) New Baby, melsvės (Hosta) First Frost

Kiek teko auginti miniatiūrinių narcizų, šie atspariausi. Gerai auga ir žydi Vidurio Lietuvoje, bet nesu tikra ar jiems patinka rytinėje dalyje, nes nurodomas atsparumas iki -23 laipsnių pagal Celsijų.

Pakankamai kompaktiški auginimui mažuose vazonuose ar loveliuose. Tinka skynimui.

Žonkiliniai narcizai (Narcissus jonquilla) New Baby, melsvės, astrantijos, sibiriniai vilkdalgiai

Tarsi žvaigždėmis nusėtos melsvės (Hosta) First Frost. Geltoni žonkiliniai narcizai atkartoja melsvių lapakraščius. Projektuojant gėlyną dar nežinojau ar galėsiu sodinti svogūnines gėles jame, tad tarpus tarp melsvių palikau ne itin didelius. Bet šių narcizų svogūnėliai nedideli, tad įterpiant po metų melsvių šaknys nepasižeidė.

Žonkiliniai narcizai (Narcissus jonquilla) New Baby, melsvės (Hosta) First Frost

Sodinti 10 cm gylyje spalio-lapkričio mėn. laidžioje derlingoje dirvoje. Mėgsta saulėtą vietą, bet auga ir daliniame pavėsyje.

Tręšti po žydėjimo, kol žali lapai.

Nuodingi, tad nedomina kiškių, stirnų ir pelėnų.

Linalapė tulpė (Tulipa linifolia)

 Nors viena žemiausių, bet savo raudoniu akį traukianti tulpė. Kas prisimena pionieriškus kaklaraiščiu, tai Tulipa linifolia žvilga saulėje taip pat.

Linalapė tulpė (Tulipa linifolia)

Tėvynė: Afganistanas, Iranas, Pamyro kalnai

Aukštis apie 20 cm

Nors per žiedus nesimato lapų, pavadintos linalapėmis (Tulipa linifolia).

Linalapė tulpė (Tulipa linifolia)

Dėl taksonominės ir nomenklatūros painiavos dažnai Tulipa linifolia priskiriama Batalinii grupei.

Linalapė tulpė (Tulipa linifolia)

Kai auga saulėtoje vietoje skurdokoje dirvoje, labai žema, siaurų lapų kraštai banguoti. Pasodinta daliniame pavėsyje geroje žemėje gali būti aukštesnė ir išlinkstanti.

Nuotraukoje gėlyno pakraščio fragmentas, visi žemi augalai besikeičiančiu spalviniu vaizdu nuo pavasario iki rudens: botaninės tulpės, krokai, botaniniai narcizai, katžolės, amsonijos.

Tulipa linifolia, Narcissus Elka, Nepeta x faassenii Junior Walker, Amsonia Blue Ice

Botaninės tulpės Whittallii

 Lietuviško vertimo šiai laukinei rūšinei tulpei nėra (tik siūlomas DI, kuriuo nepasitikiu), tad reiks rašyti lotyniškai. 

Tulipa whittallii yra tetraploidinis Tulipa orphanidea grupės klonas, tad laikoma, kad yra sinonimas.

Tulipa whittallii

Pavadinta Edward Whittall, kuris turėjo medelyną Turkijoje, vardu.

Aukštis 15-30 cm.

Sodinimo gylis maždaug 5 cm.

Žydi balandžio pabaigoje - gegužės pirmoje pusėje.

Tulipa whittallii  

Tulipa whittallii išsiskleidžia tik šviečiant saulei, tad jei pavasaris apniukęs, gali tekti ilgai laukti.

Žiedų vidus ryškiai oranžinis su tamsiu švytėjimu prie pagrindo, išorė rusva. Spalvos intensyvumas gali šiek tiek skirtis, jei pasodintos mažiau saulėtoje vietoje. Ne visi žiedai turi būdingą geltoną juostą per vainiklapio vidurį. Dulkinės beveik juodos iki geltonų žiedadulkių pasklidimo.

Tulipa whittallii, Tulipa Lucca

Smulkių botaninių tulpių gerbėjams ši rūšis gal labiau tinka, nei anksčiau aprašytoji tulpių veislė Lucca, nes abi žydi kartu su kiaulpienėmis, tad raudonų plytų spalvos Tulipa whittallii geriau matosi geltonoje pievoje. Aišku, tvarkinguose darželiuose tokios problemos nėra.

Tulipa whittallii 

Botaninės tulpės gerai natūralizuojasi, bet ir jų svogūnėlius mėgsta pelės. Tad, nors laukinių tulpių nereikia kasmet iškasinėti ir džiovinti, vis tiek sodinu į specialius krepšius ir vasarą iškasusi padedu saugioje tamsioje sausoje vietoje. 

Margutė (Fritillaria) Helena

 Daugiažiedžių margučių (Fritillaria imperialis) labai mažai veislių, tad sulaukus naujos, skubu pirkti.

Daugiažiedė margutė (Fritillaria imperialis) Helena

Gražioji Helena verta savo vardo. Lyg ir paprasta turėtų būti, kaip geltonai žydinti Lutea, bet beveik juodi stiebai ir žiedkočiai kontrastuoja su žiedų geltoniu, taip patraukdami dėmesį.

Daugiažiedė margutė (Fritillaria imperialis) Helena

Žiediniai pumpurai taip pat skiriasi nuo geltonžiedžių Lutea margučių. Nuo pat pradžių ryškios tamsesnės beveik rudos gyslos, kurios dalinai išlieka ir išsiskleidus žiedams.

Daugiažiedė margutė (Fritillaria imperialis) Helena

Galima auginti vazonuose, tada geriau laikyti neperšalančioje patalpoje.

Daugiažiedė margutė (Fritillaria imperialis) Helena

Daugiažiedė margutė (Fritillaria imperialis) Helena dygsta tamsi, pamažu lapai šviesėja iki bronzinės spalvos, kol pažaliuoja atsiradus žiedpumpuriams.

Daugiažiedė margutė (Fritillaria imperialis) Helena

Sodinti kaip ir visas margutes saulėtoje gerai drenuotoje dirvoje.

Sodinama rugsėjo ar spalio mėn. apie 15-20 cm gylyje.

Aukštis priklauso nuo sąlygų: 70-120 cm.

Žydi balandžio - gegužės mėn.

Daugiažiedė margutė (Fritillaria imperialis) Helena

Bijo puvinio, šliužų ir lelijinių čiuželių (Lilioceris lilii).

Miškinės lelijos (Lilium martagon)

 Lelijų grožiui nėra abejingų. Atskira miškinių lelijų grupė turi savo gerbėjus. Natūralistiniams gėlynams jos tinkamiausios, taip pat mėgiamos etnografiniuose darželiuose.

Įvairios miškinių lelijų (Lilium martagon) veislės

Nors ir keista, bet laukines rūšines lelijas sunkiau auginti, nei jų hibridus. Pasodinti svogūnai gali kelis metus nedygti. Tačiau, kai jau įsitvirtina, vienoje vietoje gali augti 10 ir daugiau metų.

Miškinė lelija (Lilium martagon) Guinea Gold

Tinkamomis sąlygomis žiedynai iškyla daugiau nei metro aukščio. Žiedai tiurbano formos, nulinkę žemyn, spalvos priklauso nuo veislės. Stipriai maloniai kvepia, kartais net per aitriai, labiau vėlai vakare pritraukti naktinius apdulkintojus.

Žydi birželio-liepos mėnesį.

Miškinė lelija (Lilium martagon) Claude Shride

Kaip ir visos lelijos mėgsta kai ,,kojos pavėsyje, galva saulėje", nemėgsta užmirkimo ir žemės perkaitimo, bet perdžiūvimo taip pat nemėgsta, tada auga žemos ir menkai žydi.

Nors nuodėmė valgyti gražias gėles, bet badmečiu galima virti laukinius rūšinių lelijų svogūnus, kurie turi krakmolo panašiai kaip bulvės. Liaudies medicinoje svogūnėliai vartojami atsikosėjimui skatinti, širdies ligoms malšinti. Nežinau ar veislės taip pat tam tinka, termiškai neapdorotas augalas nuodingas, patiems nesigydyti.

Miškinė lelija (Lilium martagon) Manitoba Morning

Rūšinių miškinių lelijų žiedai rausvi, jauni tamsesni, sendami šviesėja, šiek tiek pilkėja.

Auga šviesiuose lapuočių miškuose apydrėgnėje dirvoje.

Miškinė lelija (Lilium martagon)

Svogūnėlius sodinti geriausia rudens pradžioje ar vidury į derlingą dirvą.

Taip pat dauginti galima sėklomis, joms reikia šilto/šalto/šilto stratifikacijos ciklo, kurių kiekvienas po 2 mėnesius. Pasėjus žydi po 7-8 metų. Jei sėklomis dauginti veislines lelijas, nepaveldės savybių.

Po tokio sugadinimo miškinės lelijos (Lilium martagon) tais metais gali nežydėti

Pavasarį saugoti nuo sraigių, šliužų ir kiškių.

Vasarą lapus gadina lelijiniai čiuželiai (Lilioceris lilii).

Skydinė darmera (Darmera peltata)

Kai labai norisi auginti brazilinę gunerą, bet negali, nes Lietuvoje jai per šalta, yra mažesnių pakaitalų.

 Nors skydinė darmera ne tokia įspūdinga, bet tinkamose sąlygose puikiai ir įdomiai atrodo.

Skydinė darmera (Darmera peltata)

 Sinonimai: Peltiphyllum peltatum, Saxifraga peltata. Taip pat vadinama indėnų rabarbaru, skėčių augalu.

Tėvynė: Šiaurės Amerikos pietvakariai.

Nurodoma 5-a atsparumo zona, bet sako, kad gerai auga ir Rytų Lietuvoje.

Balandžio-gegužės mėn. iš žemės pasirodo toks darinys:

Skydinė darmera (Darmera peltata)

Iš jo išauga aukštas skėtiškas žiedynas rausvais ar baltais žiedais:

Skydinė darmera (Darmera peltata)

Vėliau pasirodo dideli tamsiai žali apskriti lapai ir uždengia nudžiūvusius žiedynkočius. Lapas gali būti pusmetrio pločio, kai pakanka drėgmės - 1,5 m aukščio.

Skydinė darmera (Darmera peltata)

Geriausiai auga daliniame ar visiškame pavėsyje, drėgnoje vietoje. Tinka prie neišsenkančių vandens telkinių, šaknys sutvirtina tvenkinių krantus. Pavėsinguose gėlynuose sodinti toliau nuo medžių šaknų, nes per sausras net drėgnose vietose gali išdžiūti. Stiprūs šakniastiebiai išgyvena ir kitais metais darmera vėl žydi ir žaliuoja.

Taip buvo 2024 m. vasarą, kai ilgai nelijo ir antroje vasaros pusėje kai kurie upeliai išdžiūvo. Darmerų lapai nunyko, bet sekantį pavasarį vėl išaugo.

Šakniastiebiai tinkamomis sąlygomis gali ,,snausti" ir porą metų.

Skydinės darmeros (Darmera peltata) šakniastiebis

Žiedai ir lapai kartais nukenčia nuo vėlyvų šalnų, bet po kiek laiko išauga nauji lapai.

Darmeros dauginamos šakniastiebio dalimis ir sėklomis, bet savaiminių sėjinukų niekad neradau. Reiktų sėti į daigyklas ir pirmą žiemą laikyti šiltnamyje.

Rašoma, kad nulupti darmerų lapkočiai valgomi kaip šparagai, bet nebandžiau.

Darmeros, rodžersijos, astrantijos 'Star of Billion'

Derinti galima su panašias sąlygas mėgstančiomis daugiametėmis: astilbėmis, astrantijomis, sibiriniais vilkdalgiais, rodžersijomis, vingiorykštėmis, melsvėmis, plautėmis, paparčiais, purienomis, viksvomis.

Gerai dengia žemę, darmerų sąžalynuose po lapais sunkiai kas nors auga.

Darmeroms reikia daug erdvės, bet yra veislė 'Nana' mažiems sodams, užauganti iki 30 cm aukščio.

Iris Katharine's Gold

 Vis daugėja svogūninių vilkdalgių veislių, tad pavasariniuose gėlynuose galime pamatyti didesnę spalvų paletę.

Tas puikusis vilkdalgis Katharine Hodgkin turi sportą, labai panašų į motininį augalą, bet geltoną. Na, vardas viską pasako.

Iris Katharine's Gold

Sportą atskirai atrado du olandų augintojai.

Iris Katharine's Gold

Žydi, kol dar trūksta geltonos spalvos gamtoje, tad neprapuola tarp kiaulpienių žiedų.

Svogūnėlius sodinti rudenį maždaug 10 cm gylyje laidžioje dirvoje saulėtoje vietoje. Saugoti nuo šliužų.

Tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) Katharine's Gold

Norint ištęsto žydėjimo, galima sodinti į vazonus ir įnešti į šiltą patalpą pakaitomis. Nuotraukoje jau peržydėję vilkdalgių Katharine's Gold lapai (kairėje) ir vėliau šilčiau laikytas žydinčių vilkdalgių vazonas.

Pavasarinės svogūninės gėlės vazonuose

O apie vilkdalgius Katharine Hodgkin čia.

Iris Katharine Hodgkin

 Nors dažnai vadinamas tinkliniu vilkdalgiu (Iris reticulata), bet tai yra Iris histrioides ir Iris winogradowii hibridas. 

Iris Katharine Hodgkin

Kovo ar balandžio mėnesį šis vilkdalgis išaugina apie 10 cm aukščio stiebą su vienu dangaus mėlynumo žiedu. Apatiniai vainiklapiai su geltonomis dėmėmis, pataškytomis tamsiai mėlynais šlakais. Nuvytus žiedui išauga dvigubai aukštesni siauri žali lapai.

Tinklinis vilkdalgis Katharine Hodgkin

Iš tėvų paveldėjo abi spalvas - šviesiai mėlyną iš Iris histrioides, blyškiai gelsvą iš Iris winogradowii.

Žiedai stambesni nei tinklinių vilkdalgių. Taip pat veislė gerokai gyvybingesnė už daugelį tinklinių vilkdalgių.

Iris Katharine Hodgkin

Nors priskiriami 5-ai atšiaurumo zonai, kaip ir tinkliniai vilkdalgiai, bet atsparesni šaltoms žiemoms bei drėgmei.

Astilbė 'Vision Inferno'

 Jei rinktis tobulą astilbę, tai iš Vision serijos.

Astilbe Vision Inferno

Vision daugiausiai yra hibridai tarp kininių (Astilbe chinensis) ir darželinių (A.arendsii) astilbių, nors dažniausiai vadinamos kininėmis astilbėmis.

Kininės astilbės 'Vision Inferno" birželio mėn. gale

'Vision Inferno' veislė gauta sukryžminus astilbes 'Vision in Pink' ir 'Weisse Gloria'.

Kininės astilbės 'Vision Inferno' liepos mėn. pradžioje

Vision serijos astilbės užauga vidutinio aukščio (40-60 cm), tvirtos, pakenčia saulėtas vietas labiau nei japoninės ar darželinės astilbės. Bet mažiau atsparios šalčiui (5 zona).

Kininės astilbės 'Vision Inferno' liepos mėn. pabaigoje

'Vision Inferno' yra nuostabi veislė tankiais sidabriško šviesaus rausvumo žiedynais, kurie sendami ne runda, bet žalėja ir išlieka stambūs tvirti iki rudens.

Gėlynas spalio mėn.gale: astilbės 'Inferno', snapučiai, melsvės 'Atlantis', rudeninis mėlitas

Rudenį įgauna bronzinį rudumą, saulės šviesoje netgi ugninį, gal todėl veisėjas šiai astilbei davė tokį pragarišką pavadinimą.

Kininės astilbės 'Vision Inferno' lapkričio mėn.

Sausi žiedynai atlaiko vėją ir sniegą iki pat pavasario. Stirnos ir kiškiai neėda.