Viščiukų medžioklė parke

 Kada ir lapė soti ir višta sveika?

Anglakalbiai valgomąją geltonpintę (Laetiporus sulphureus) vadina ,,chicken of the woods".

Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus)

Kai nenori lenktis grybui, galima rinkti geltonpintes. Vaisiakūniai daugiausia auga medžių kamienų kelminėje dalyje, sužalotose vietose. Grybauti galima nuo pavasario iki rudens.

Vidutinio amžiaus valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus)

Kepta geltonpintė panašesnė į paukštieną, nei kokie baravykai ar pievagrybiai. Tik ne visas vaisiakūnis tinka žmogaus skrandžiui. Su grybiena besijungianti prie medžio kamieno esanti dalis yra kieta, jos paragavus gali dingti noras rinkti geltonpintes. Skanioji dalis lengvai atlūžta.

Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus). Dešinėje nevalgoma kietoji dalis

Skirtingo amžiaus vaisiakūniai ruošiami ne vienodai. Senesni būna sausesni nei jauni. Taip pat minkštumas priklauso nuo oro kada rinkome - lietingomis dienomis vaisiakūniai greitai auga ir net žliugsi nuo sukaupto vandens.

Jauna valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus)

Neišpjaustytas valgomosios geltonpintės (Laetiporus sulphureus) vaisiakūnis. Jau ne itin skanus, bet gražus. Viršus: 

Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus)

Apačia: 

Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus)

Kur ir kaip geltonpintė auga: https://gilesmedis.blogspot.com/2024/02/valgomoji-geltonpinte-laetiporus.html

Bergenija Bach

 Nors esame pripratę prie širdžialapių bergenijų, kaip prie itin ištvermingų augalų, kai kurias veisles reikia pagloboti.

Bergenia 'Bach'

Viena tokių - baltai žydinti bergenija 'Bach'. Nelabai aukšta (apie 30-40 cm), visžalė kaip daugelis bergenijų, dažniausiai žaliais lapais. Nuo žemos temperatūros lapai patamsėja, purpuriniais kraštais būna iki žydėjimo. Žydint raudonis pereina į žiedynkočius ir žiedkočius.

Bergenia 'Bach'

Kol žiedai varpelio formos, žiedynkotis labai ryškus. Kai žiedai pilnai išsiskleidžia, žiedynkotis praranda ryškumą, tampa žalesnis. Lapai taip pat pažaliuoja.

Bergenia 'Bach'

Prieš daug metų pirkau tokiu pavadinimu ir buvau tikra, kad atitiko veislę. Paskutiniu metu internete randu gana skirtingų nuotraukų, visai nepanašių į mano turimą bergeniją. Net ir kai kuriuose aprašymuose pažymima rausva žiedų spalva.

Kai nebeaišku kuriais šaltiniais galima pasitikėti, remiuosi savo pirkimo dokumentais.

Tai išskirtinio grožio bergenija, gal todėl kaprizinga ir retai žydi.

Bergenija 'Bach'. Sendami žiedai rausvėja.

Kaip ir kitas bergenijas, atjauninti maždaug kas 3-5 metus, t.y. nupjauti senus lapus, išskirstyti šakniastiebius ir persodinti į naują puveningą žemę. Auginti daliniame pavėsyje, visada drėgnoje, bet neužmirkstančioje žemėje.

Saugoti nuo stirnų ir kiškių.

Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus)

 Valgomosios geltonpintės (Laetiporus sulphureus) atrodo lyg voveraitės ant medžių - ryškios, gražios, bet žudančios medį, kaip visi kempiniai.

Lietuvoje dažnai sutinkamas grybas, tik ne visų grybautojų vertinamas. Nemėgstantys lankytis miškuose, gali prisirinkti miestų parkuose.

Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus)

Dailieji geltonosios kempinės vaisiakūniai matomi medžio paviršiuj, o grybiena išplitusi visame kamiene, sukelia puvinį, suardo medieną, medis tampa neatsparus vėjams.

Valgomosios geltonpintės (Laetiporus sulphureus)

Šiame parke prieš keletą metų valgomoji geltonpintė matėsi tik ant vieno medžio. Tai nereiškia, kad nebuvo daugiau pažeistų medžių, nes vaisiakūniai auga ne kasmet.

Jauni valgomosios geltonpintės vaisiakūniai (Laetiporus sulphureus)

2023 m. vasarą geltonpintėmis apkibusių ąžuolų buvo daugybė. Gal ir nieko keisto, nes parkas specialiai sendinamas.

Valgomosios geltonpintės likučiai, apačioje auga naujas vaisiakūnis (Laetiporus sulphureus)

Nupjaudami geltonpinčių vaisiakūnius grybautojai medžio jau neišgelbės, bet apsaugos kitus medžius nuo užkrato, nes nebebus sporų.

Apipjaustytos valgomosios geltonpintės (Laetiporus sulphureus) ir invaziniai šliužai

Vaisiakūniai dažniausiai auga kamienų apačioje, lengvai pasiekiami žmonėms ir šliužams. Rečiau pasitaiko 3 metrų aukštyje, ten subręsta ir išbarsto sporas.

Valgomosios geltonpintės (Laetiporus sulphureus) vidutinio amžiaus vaisiakūnis

Tas pats valgomosios geltonpintės (Laetiporus sulphureus) vaisiakūnis po 2 savaičių.

Kai svogūnines sodinti per anksti

 Ką daryti, jei prisipirkome pavasarį žydinčių svogūninių gėlių tinkamu laiku, bet žemė dar per šilta sodinimui?

Botaninių tulpių ir narcizų svogūnai. Juos galima anksčiau sodinti ir vasarą neiškasinėti.

Tradicinis laikas sodinti tulpes dažniausiai būna pirmas spalio mėnesio dešimtadienis. Bet šiais 2023 m. ruduo labai šiltas, trumpus atvėsimus keičia atšilimai. Ankstyvų šalnų nebuvo ir neatlaisvino vietos gėlynuose nuo vienmečių ir vasarinių geofitų.

Dauguma pavasarį žydinčių svogūninių sodinama, kai žemės temperatūra sodinimo gylyje apie +8 laipsnius (su išimtimis, pvz.: anksčiau sodinama snieguolės, margutės, narcizai, vėlyviai...). Kažin ar kas matuoja žemės šilumą, bet sodininkai nusprendė, kad tinkamas laikas, kai įjungia centrinį šildymą. Svogūnėliai dar turi spėti įsišaknyti iki būsimo įšalo.

Apie vėlyvą sodinimą ir ne tik, rašiau čia, tekste yra daugiau nuorodų.

Iki sodinimo svogūnus laikome sausai vėsioje patalpoje, nes kambaryje jie perdžius. Kvėpuojančiuose maišeliuose ar kitose talpose, kad nesupelytų ar nepradėtų leisti šaknų.

Jei svogūnų daug, o talkininkų nėra, tenka susiplanuoti darbus.

Vilkdalgių (Iris) svogūnėliai. Juos taip pat galima laikyti sausai iki sodinimo.

Kai šalti pradeda tik nuo Kalėdų, pasodinti spalio mėnesį svogūnėliai sudygsta ir sušalę supūna. Taip buvo jau ne vienerius metus. Po tokių pamokų neskubu sodinti, bet pasiruošiu iš anksto.

Į specialius krepšius (skirtus svogūninėms gėlėms) beriu sausą žemę sumaišytą su smėliu. Tiktų ir vienas smėlis, jei neišbyrėtų per plačias angas. Žemė naudojama sausa, kad svogūnai nepradėtų leisti šaknis.

Pavasarinių svogūninių sodinimas

Pražydinimui namuose ar terasoje sodinu į keramikinius vazonus, juos palaistau ir padedu vėsiai, kol kas iki šalčių lauke. Vėliau įnešiu į kambarį, kai norėsiu pražydinti anksčiau.

Narcizų sodinimas

Sodinant geriau naudoti įrankį ar pirštą (jei negaila), nes tiesiog grūdant po svogūno dugneliu susispaudžia žemė ir šaknims sunku augti, tada jos kelia svogūną į viršų.

Taip paruoštus svogūninių bokštus sustatau pastogėje ar po krūmais kur neužlyja.

Svogūninių sodinimas į krepšius ir vazonus

Kai atsiranda vietos gėlynuose ir ilgalaikės prognozės žada atšalimą, tada sudėlioju krepšius su svogūninėmis į kompostu pagerintas vietas ir gausiai palaistau.

Kaip sodinti puikiuosius bijūnus

 Puikieji bijūnai (Paeonia lactiflora), taip pat vadinami žoliniais, vienoje vietoje gali augti 20 metų ir ilgiau. Bet tai nereiškia, kad jie visą tą laiką bus gražūs. Mano močiutės prieš 80 metų sodinti bijūnai pasirodo kasmet virš žemės ir žydi, bet atrodo varganai. Kuo ilgiau bijūnas auga vienoje vietoje, tuo sunkiau jį iškasti ir išskirstyti. Atjauninimo laikas dar priklauso nuo veislės, ne visos vienodai augios ir ištvermingos.

Puikieji bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, derlingoje, laidžioje, nerūgščioje dirvoje.

Geriausiai sodinti ir persodinti rugpjūčio gale - rugsėjo pradžioje, bijūnų ramybės metu. Bet oras skirtingais metais ne vienodas, tad ir persodinimo laikas varijuoja. Pvz. šiemet (2023 m.) bijūnus galėjau persodinti spalio pradžioje, nes buvo ilgai sausa ir šilta. Kai kasiau bijūnų šakniastiebius, lapai dar buvo žali, šakniastiebiai be jaunų siurbiamųjų šaknelių. Po šalto ilgo pavasario bijūnų vegetacija pasislinko. 

Bet drėgnomis vasaromis, kai rugpjūčio mėnesį lyja, bijūnai anksčiau pradeda auginti naujas šaknis.

Bijūnas (Paeonia lactiflora) Bowl of Beauty

Tada rizikinga iškasinėti ir dauginti, nes smulkios šaknelės nutrupa. Taip pat negerai susivėlinti sodinti, nes iki šalčių bijūnai turi užsiauginti naujas šakneles. Bet jei šaknis perkame, sodinimo laikas ne nuo mūsų priklauso.

Bijūnas iškastas 2016.09.02., kai buvo lietinga vasara. Matosi augančios naujos maitinančios šaknelės

Duobė kasama per dvi kastuvo plokštes gilyn ir į plotį. Jei žemė derlinga, galima duobę ruošti mažesnę, jei skurdi - gerokai didesnę, nes bijūnų šaknys gali siekti 1 metrą. Kuo užpildyti duobę taip pat nėra vieno recepto. Sunkiame priemolyje į duobės dugną dėti storą drenažinį sluoksnį iš žvyro ir skaldos, pilti kompostinę žemę sumaišytą su smėliu. Sodinant lengvame priesmėlyje, kompostinė žemė maišoma su moliu. Duobė ruošiama mėnuo prieš sodinimą, kad žemė spėtų susigulėti ir nereikėtų jos trypti. Šaknų zonoje beriama lėtai tirpstančių trąšų (pvz. Osmocote).

Jei nuolatinė vieta dar nesuplanuota, įsigyta bijūno šaknis neaiškios veislės ar labai maža, tada kasti duobę galima gerokai mažesnę, pagal šaknies dydį.

Labai svarbu žolinius bijūnus pasodinti tinkamame gylyje. Virš pumpurų turi būti 3-4 cm žemės sluoksnis.

Kokiame gylyje sodinti žolinius bijūnus

Pasodinus per giliai, puikusis bijūnas daug metų nežydės, o jei pumpurai bus virš žemės paviršiaus, žiemą nušals. Pasodinus palaistyti net lyjant, kad žemė priglustų prie šaknų.

Bijūnai, kaip ir svogūniniai augalai, nemėgsta mėšlo ir azotinių trąšų pertekliaus. Nuo jų gausiai lapoja ir serga puviniu.

Jei sodiname kerą stambiomis šaknimis su nenulaužytais šakniastiebiais, pirmais metais nebūtina tręšti, nes bijūnas naudoja šaknyse sukauptas maisto medžiagas. Kai kurie pardavėjai aplaužo šaknis, tada jau balandžio mėnesį reikia tręšti kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais.

Žolinių bijūnų hibridai sodinami taip pat, o tarpsekcijiniai žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridai (Itoh) sodinami giliau.

Fritillaria Green Eyes

 Sinonimai: Korolkowia sewerzowii, K. discolor.

 6 zonos augalas, žydi balandžio mėnesį, aukštis 30-90 cm.

Fritillaria sewerzowii Green Eyes

Šios margutės - subtilių spalvų mėgėjams ir galintiems gėlėms skirti daugiau laiko, nei tik pasodinti.

Fritillaria sewerzowii Green Eyes

Severtzovo margutės (lietuviško vertimo neradau) auga Centrinėje Azijoje.

Lapai pilkšvai žali, labai siauri, ilgi, auga statmenai stiebui.

Fritillaria sewerzowii Green Eyes

Žiedai panašios spalvos, tad iš tolo sunkiai įžiūrimi. Ryškesnė vidinė dalis, bet norint ją pamatyti, reikia atsigulti arba vazoną užkelti aukščiau. Arba auginti ant kalno, kur jos ir auga. Geriau matomi mažiau nusvirę žiedai viršūnėse.

Fritillaria sewerzowii Green Eyes

Skirtingos margučių rūšys reikalauja skirtingų auginimo sąlygų. Ši rūšis (Fritillaria sewerzowii) priskiriama B auginimo grupei. Daugiausiai drėgmės turi gauti pavasarį. Ramybės metu vasarą laikyti sausai. Žiemoti turi ne sausai, pastovioje temperatūroje. Todėl savo margutes sodinau į vazonus ir laikiau per žiemą patalpoje ne dėl šalčio, o dėl permainingų žiemų. Taip pat ir vasarą nepalieku lauke be priedangos.

Fritillaria severzowii Green Eyes. Šios margutės net dygsta ypatingai.

Leidžiant žydėti ir brandinti sėklas, sekančiais metais nežydi. Kasmet žydi tie svogūnai, kurių žiedynai skinami puokštėms.

Fritillaria severzowii Green Eyes. Vaza šiai margutei ne bet kokia tinka.

Neturi nemalonaus lapių kvapo, kaip daugiažiedės margutės.

Bet sėkladėžės įspūdingos, tad sausų puokščių mėgėjams verta leisti margučių svogūnams pramečiuoti.

Fritillaria severzowii Green Eyes. Sėkladėžės pilnos sėklų.

Scylė ar puškinija?

 Yra du dažnai painiojami pavasarį žydintys svogūniniai augalai: Miščenko scylė (Scilla mischtschenkoana, sin. Scilla tubergeniana, Othocallis mischtschenkoana ) ir scyliažiedė puškinija Puschkinia scilloides, sin. P. hyacinthoides).

Scyliažiedės puškinijos libaninis varietetas (Puschkinia scilloides var. libanotica)

Net kai kurie pardavėjai sumaišo, tad reikia patiems rasti skirtumus, norint žinoti ką auginate.

Miščenko scylė (Scilla mischtschenkoana), tinklinis vilkdalgis (Iris reticulata) 'Pixie'

Sibirines scyles (Scilla siberica) visi pažįsta, nes nuo jų pavasariais mėlynuoja ne tik gėlynai, bet ir parkai. Jų giminaitė sunkiai ištariamu pavadinimu žydi gerokai anksčiau, kovo gale-balandžio pradžioje. Kartais atrodo, kad žydėti pradeda dar po žeme kartu su botaniniais krokais.

Scilla mischtschenkoana, Crocus chrysanthus 'Prince Claus'

Vlkk lietuviško pavadinimo dar nepasiūlė, tai vadinu pagal rusų botaniko Pavel Misczenko pavardę, kurio garbei šią scylę taip pavadino.

Puškinijos žydi šiek tiek vėliau, kartu su pavasariniais krokais. Bet jei staigiai atšyla, tada visos pavasarinės gėlės sužydi vienu metu. Tiek Miščenko scylės, tiek puškinijos žydi baltais žiedais su mėlynais dryžiais. Pagrindinis skirtumas yra kuokelių forma. Scylės atrodo pasišiaušę, išsidraikę, nes  jų kuokeliai auga laisvai, o puškinijų suploti ir suaugę į vamzdelį, tarsi maži kubilėliai apgaubti vainiklapių. Dar skiriasi lapų forma, puškinijų auga statesni, apgaubę žiedynkotį. Puškinijos gausiai sėjasi.

Miščenko scyles (Scilla mischtschenkoana) galima auginti pievoje, spėja nudžiovinti lapus iki žolės pjovimo.

Ir scylės ir puškinijos nereiklios augimo sąlygoms, gali augti po lapuočiais medžiais drėgnose vietose. Galima auginti vazonuose.

Actinidia kolomikta 'Dr. Szymanowski'

 Kai reikia gražaus ir naudingo vijoklinio augalo terasoms ar pergolėms apauginti, puikus pasirinkimas yra aktinidijos. Lietuvoje lauke žiemoja dailiosios (Actinidia arguta), taip pat vadinamos smailialapėmis ir margalapės (Actinidia kolomikta), taip pat vadinamos rudosiomis.

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) Dr.Szymanowski

Abiejų rūšių didžioji dalis veislių yra dvinamės, t.y. reikia sodinti vyrišką augalą ir keletą moteriškų, norint vaisių.

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) Dr.Szymanowski

Yra išvestos ir savidulkės aktinidijų veislės, kurios tinka mažoms erdvėms. Ne todėl, kad auga mažesnės, o todėl, kad užtenka vieno augalo. Nors greta pasodinus du augalus, abu dera gausiau. Iš margalapių aktinidijų (Actinidia kolomikta) tokia yra 'Doctor Szymanowski'.

Margalapės aktinidijos žiedai (Actinidia kolomikta) Dr.Szymanowski

Savidulkių veislių stambios piestelės ir dulkinės.

Aktinidijos pradžioje lėtai auga, bet mažuose soduose tai tik privalumas. Gali užaugti 4 ar 10 metrų, priklauso nuo amžiaus ir kiek leisime. Margalapės aktinidijos gražiai žydi gegužės-birželio mėn., bet pasislėpę, pasigrožėjimui reikia pakelti šakas.

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) Dr.Szymanowski

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) Dr.Szymanowski augina tiek trispalvius lapus, tiek rudais kraštais.

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) Dr.Szymanowski

Margalapės aktinidijos (Actinidia kolomikta) vaisius augina liepos mėnesį. Skonis panašus į parduotuvėse randamų kivių (Actinidia chinensis var.deliciosa), bet vaisiai daug mažesni, kiviais vadinti neišeina, nebent kiviukais. Neplaukuoti, tad nereikia lupti.

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) Dr.Szymanowski

Nokstant vaisiams lapai praranda margumą.

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) Dr.Szymanowski

Melsvės maistui. Gaminimas

 Artėja pavasaris, tuoj sužels mūsų melsvės.

Kaip susirinkti ar sumažinti melsvių perteklių, rašiau: 

Gilės medis: Melsvės maistui (gilesmedis.blogspot.com)

Gilės medis: Melsvės maistui. Auginimas (gilesmedis.blogspot.com)

Gilės medis: Melsvės maistui. Rinkimas (gilesmedis.blogspot.com)

Dabar kelios nuotraukos kaip gaminau.

Svieste kepti melsvių ūgliai (Urui)

Paprasčiausia surinkus ir gerai nuplovus jaunus melsvių ūglius įmaišyti į salotas.

Salotos su virta vištiena ir melsvių (Hosta) ūgliais

Termiškai neapdoroti melsvių ūgliai šiek tiek aitroko skonio, kaip kopūstai.

Kepa malta mėsa ir melsvių (Hosta) ūgliai

Melsvių lapuose yra saponinų ir kitų nuodingų junginių, bet verdant jų sumažėja. Yra šiek tiek kalcio oksalato, jei melsvės valgomos labai dideliais kiekiais, gali sukelti skrandžio sutrikimus. Bet melsvių, kaip ir rabarbarų bei špinatų, labai daug neprivalgysime.

Kepa kiaušinienė su jaunais melsvių (Hosta) lapais

Prieš kepant geriau trumpai apvirti pasūdytame vandenyje (1 ar 2 minutes, priklauso nuo ūglių dydžio), tada ne taip greitai apdega.

Verda melsvių (Hosta) ūgliai

Jei vien kepti svieste, tada uždengus keptuvę.

Kepa apvirti melsvių (Hosta) ūgliai

Vienu metu gaminti vienodo dydžio ūglius, kad tolygiau apkeptų.

Lapai taip pat tinka gaminimui, jei jie jauni arba auginti priedangoje. Suaugę lapai būna kieti ir plaušuoti.

Kepa ne geltonlapės veislės, o tamsoje augintos melsvės (Hosta) lapai